Kelionė(s) į Vokietiją, arba kaip “gaunasi“ šuniukai…

Standartinis

blogo_maps2011 metų rudenį mūsų Gelytė susilaukė savo pirmos vados. Šuniukai sėkmingai susirado naujus namus, likusi namuose mažylė Krysia sparčiai augo, ir ilgainiui pradėjau galvoti apie sekančią Gellos vadą. Šįkart nutariau rasti jai labai ypatingą jaunikį ir atkakliai naršiau interneto platybėse. Šimtai ir šimtai nuotraukų įvairiausių vipetų patinų iš viso pasaulio, begalė perverstų ir nuodugniai išstudijuotų kilmės medžių duomenų bazėje, nuolatinis dėliojimas ir svarstymai – ar tiks šitas, ar atitinka visų mano keliamų reikalavimų tas, nes bet ko tikrai nenorėjome. Vieni nepatiko, kiti netiko po detalesnių svarstymų, treti gyveno už jūrų-marių… Tarpuose tarp darbų ir buities vėl ir vėl grįždavau prie šių šuniškų “online pažinčių“. Ir pagaliau pasirodė, kad radau tą, kurio ieškojau.

002_circle_of_liveWarrick – toks pasirodė “naminis“ šio ryškiai tigrinio gražuolio vardas, o oficialiai šis šuo išdidžiai nešiojo vardą “Barnesmore Circle of Life to Oelmuhle“. Kilęs iš visame pasaulyje garsėjančio Šiaurės Airijos vipetų veislyno “Barnesmore“, šis šuo jau suaugęs atvyko į Vokietiją, į ne mažiau garsų “Oelmuhle“ veislyną. Dalyvavęs vos poroje parodų, jokių skambių titulų Warrick neturėjo, tačiau jo kilmė ir sudėjimas prikaustė akis – čia buvo JIS, mūsų išrinktasis!

Warrick’o savininkas maloniai sutiko leisti mums atvykti kergimui, tačiau pirmą progą tiesiog pražiopsojau – 2012 m. liepą atėjus rujos laikui padarėme Gelytei tyrimus tinkamai kergimo dienai nustatyti, ir pasirodė, kad tą dieną jau praleidome. Buvo šiek tiek apmaudu, tačiau labai nepergyvenau – jos pirmiems šuniukams tebuvo metai, net ir pasidžiaugėm galimybe dar ilgiau pailsėti nuo šuniukų auginimo, tačiau sekančio karto jau laukiau nekantriai. Po 6 mėnesių tos progos vėl sulaukėm, bet šįkart likimas jau trenkė smarkiai – vos tik prasidėjo Gelytės “dienos“ ir pradėjau planuoti kelionę, mus ištiko šeimos bėda. Aišku, apie kelionę ir šuniukų auginimą jau sunku buvo galvoti, taigi ir šios progos netekome… Laimei, gyvenimas pamažu grįžo į vėžes, ir artėjant vasarai vėl grįžau prie senų planų – nutarėm, kad gal trečias kartas nemeluos, ir jau dabar tikrai turėtų viskas pavykti. Įvykiai klostėsi sėkmingai, ir netgi vyro komandiruotė į tą patį kraštą, kur gyveno mūsų išrinktas jaunikis, sutapo su Gellos rujos laiku. Tad į tolimus Vokietijos vakarus – Diuseldorfo apylinkes – išvykome visa šeimyna, dviese su abiem mūsų vipetėm. Pirmą kartą gyvenime keliavau taip tolį į vakarus, tad nuotaika tikrai buvo pakylėta, kelionė sekėsi kuo puikiausiai, ir praėjus kiek mažiau nei parai nuo išvykimo iš namų pasiekėme kelionės tikslą – mažą miestelį Ramrath. Kadangi derinantis prie vyro kelionės atvykome kiek per anksti kergimui, šiame miestelyje turėjau gyventi beveik savaitę, laukiant numatytos kergimo dienos. Tokių atostogų su išvykimu kur nors toliau savo kiemo neturėjau taip ilgai, kad džiaugiausi kiekviena čia praleista akimirka, nors vienintelė pramoga buvo vaikščiojimas su šunimis plytinčiais aplink dirbamais laukais – bet to visiškai pakako. Jau vėliau, kai grįžau su šunimis į Lietuvą, labai ilgėjausi šių dienų – gailėjausi, kad negalėjau ten pasilikti ilgiau ir kad apskritai reikėjo iš tos idilės grįžti prie savo eilinės kasdienybės Lietuvoje. Neapsakomas tas ilgesys, kai sėdi ir galvoji apie tai, kad štai dabar saulė leidžiasi Ramrate virš ganyklų ir laukų, o į dangų kyla didelis šviesus mėnulis… Neapsakomas tos dvasinės ramybės pojūtis, kai eini su šunimis laukų takais ir esi tik tu ir jie, nesvarbu ar tai rytas ar diena, ar vakaras. Neapsakoma miestelio-kaimelio ramybė, kai gatvėse tyla ir ramybė, tarp mūrinių namelių pievose čiurlena vandens srovės bei žydi gėlės… Ar kada bučiau visą tai patyrusi, jeigu neturėčiau kalės ir nesugalvočiau vežtis ją taip toli pas patiną? Vargu…

Numatytą dieną nuvykome pas patino savininką į jo didžiulę fermą ir, šiek tiek pasikamavę su kažkaip nepalankiai į patiną žiūrėjusia Gelyte, pagaliau sėkmingai sukergėme šunis. Tiesą, praktiškai jau tuomet pajutau, kad ar tik nebus gyvenimas vėl pakišęs mums kiaulę. Tačiau nenorėjau net galvoti apie tai, kad pagaliau faktiškai įgyvendinus šiuos ambicingus kergimo planus, įdėjus tiek vargo ir tikrai nemenką kiekį pinigų kažkas gali nepavykti. Taigi, po dviejų dienų išvykau namo. Kadangi vyras turėjo likti Vokietijoje dirbti, teko pasinaudoti privačių vežėjų paslaugomis – užsisakiau sau ir šunims vietas mikroautobuse, gabenančiame keleivius iš Vokietijos į Lietuvą. Kelionė mikriuku šįkart užtrūko gerokai virš paros – išvykę iš Ramrato pirmadienį 13 val., Kauną pasiekėme tik kitą dieną apie 14 val., ir po persėdimo į kitą mikriuką dar valandą kelio važiavome iki Vilniaus alinančiame karštyje. Kai pagaliau atrakinau buto duris ir įleidau šunis, svajojau tik griūti lovan ir kurį laiką nejudėti, negalvoti ir apskritai nieko nedaryti.

Pakeliui namo ankstyvą rytą - iki Varšuvos kokie 10-15 km, o iki namų dar 10 valandų kelio... Sudie, Vokietija!

Pakeliui namo ankstyvą rytą – iki Varšuvos kokie 10-15 km, o iki namų dar 10 valandų kelio… Sudie, Vokietija!

Taigi, misija buvo lyg ir įvykdyta, tad pradėjau nekantriai laukti kelionės rezultatų. Po 3 savaičių atlikome Gellai ultragarso tyrimą, bet šuniukų daktarė nerado. Na, pagalvojau, nieko tokio, praktiškai per anksti ultragarsui, luktelėkim savaitę. Po savaitės vėl tyrimas, ir… nieko. Gelytė buvo tuščia.

Pakankamai sunku dabar apsakyti, kokie jausmai užplūsta, kai šitaip nesiseka, juolab kai įgyvendini tokį nelengvą “projektą“ ir štai jis neduoda nieko. Klausimai “kodėl man taip?“ ilgokai tave kamuoja, ir atsakymų į juos nelabai randi – tiesiog suklydai kažkur. Po ilgų apmąstymų ir įvykių analizės priėjau išvados, kad neteisingai apskaičiavau tinkamą kergimo dieną, juolab kad abejonių dėl tos dienos turėjau dar prieš kergimą, bet visgi nutariau surizikuoti. Apskaičiuoti tas tinkamas dienas, kai rujos pradžia nelabai aiški, yra pakankamai sunku, pagalbai pasitelkiami specialūs tyrimai, ir juos buvom padarę prieš išvykstant iš Lietuvos, tačiau tada rodikliai dar buvo labai žemi ir tiesiog patikėjau, kad jie pasieks tinkamą lygį per tą savaitę, kai viešėjome Ramrate laukdami kergimo. Matomai, to neįvyko.

Liūdną žinią pranešiau patino savininkui, ir šis patikino, kad mielai lauks mūsų atvykstant pakartotinai, kai tam ateis laikas – jeigu tik vėl pasiryšim tokiai tolimai kelionei…

Visą tą laiką, kol bandėme “ištekinti“ Gelytę, jos dukrai Krysiai anaiptol netrūko dėmesio – mažoji laimingai augo, intensyviai rodėsi parodose, net pasiryžau ir nusivežiau ją į kurtų kursingo varžybas. Rugsėjį, kai paaiškėjo, jog Gella vaikų šįkart nesusilauks, Krysia tapo Lietuvos parodų čempione, o po kelių savaičių laimėjo Geriausios veislės atstovės titulą Kėdainių parodoje su palyginus neprasta konkurencija. Tačiau konkrečių planų dėl jos “veislinės“ ateities dar neturėjau – pasižvalgydavau šen bei ten, bet iš tiesų buvome patenkinti tiesiog stebėdami šios nepaprastai energingos kalytės kasdienes išdaigas. Tiesą sakant, man ji vis dar buvo šuniukas – mažas, juokingas “vaikas“ su savo naivia snukučio išraiška ir polinkiu gaudyti kamuoliukus ir žaisliukus užšokant ant jų ir bandant sugraibyti priekinėmis letenomis vietoje dantų. Sunku buvo pagalvoti, kad tai galėtų būti potenciali mama…

Tačiau kuo arčiau buvo gruodis ir tikėtinas tiek Krysios, tiek Gellos rujų metas, vis dažniau susimąstydavau, kad gal likimas bus palankesnis, jeigu vietoje nelabai “asmeniniame gyvenime“ sėkmingos Gellos į pasimatymą su Warrick’u nuvažiuotų Krysia – prieš tai patirta nesėkmingų planų virtinė tiesiog pati stūmė link pokyčių. Juolab kad žiūrint iš selekcinės pusės, buvo panašu, kad Warrick net labiau tiktų Krysiai, nei jos mamai. Ėmiausi aktyviai dėlioti visus kombinacijos “Warrick x Krysia“ pliusus ir minusus, ir pliusų pasirodė net daugiau, nei būtų buvę su Gella.

“Merginos“ surujavo beveik vienu metu, tad praktiškai buvo tam tikra galimybė rinktis. Paskutinį tašką padėjo tai, kad Gellos apskaičiuota “diena X“, kuomet kergti būtų geriausia, išpuolė ne kitaip, kaip tik Naujųjų Metų dienai. Pamaniau, kad ko gero, tai galutinis ir aiškiausias likimo įspėjimas, kad tikrai turime pakoreguoti planus. Ir štai taip gavosi, kad jaunoji Krysia “atmušė“ iš savo mamos jos kavalierių…

Kaip visada, planuojant kergimo kelionę padariau Krysiai tyrimus teisingai kergimo dienai nustatyti. Pirmą tyrimą atlikome gruodžio 31 dieną, rodikliai buvo vidutiniški, tad buvau labai rami – daugmaž suskaičiavau tinkančias dienas ir susitariau dėl kelionės pirmyn ir atgal su ta pačia kelionių mikroautobusu kompanija, kuri vasarą vežė mus su šunimis iš Vokietijos. Ramiai atšventėm naujuosius ir sausio 2 d. vakare nuėjome dėl viso pikto pakartoti tyrimo. Kai 21 valandą vakaro sulaukiau skambučio iš tyrimą atlikusios vet.gydytojos, ir ji pranešė, kad rodikliai jau labai aukšti ir turime kergti paros bėgyje, tai buvo tarsi blogas sapnas. NEGI IR VĖL???!!! Kaip kergti paros bėgyje, kai tarp tavo kalės ir patino 1500km, o mus turintis vežti mikriukas iš Lietuvos pajudės tik už 2 dienų, o vietą pasieksime tik už 3 parų?!

Rasti vežėjus, kurie jau sekančią dieną važiuoja būtent tau reikiama kryptimi iš tavo miesto ir turi tau vietos, dar ir su šuniu – rimtas iššūkis. Tą vėlų vakarą apskambinau gal 30 vežėjų, tiek įmonių, tiek privačiai vežančių. Vieni važiuoja tik tam tikromis dienomis, kiti pajudėjo iš Lietuvos vos prieš kelias valandas, treti neturi vietos dideliam kelioniniam šuns boksui, anie išvis šunų neveža, tie nevažiuoja į tą regioną, ir taip toliau, ir taip toliau… Kai po geros valandos kontaktų ieškojimo ir skambinimo eilinį kartą surinkau naują numerį ir atsiliepęs vyriškis pasakė “Taip, ryt važiuojam, paimsim“ – perklausiau, ar tikrai tikrai paims, nes nepatikėjau savo laime. Mašina važiavo iš Klaipėdos su sustojimu Kaune, kur dar turėjau kažkaip nusigauti – bet nusprendžiau, kad kito šanso nebus, turim važiuoti. Transporto į Kauną paieškos užtrūko kiek mažiau – sutiko pavežti draugė-vipetistė, be kurios pagalbos viskas būtų buvę daug sudėtingiau. Tuomet beliko tik susirasti, kas parvežtų mus iš Vokietijos, ir čia labai pasisekė – suradau iš Anglijos važiuojančią mašiną, kuri paimtų mus tos pačios atvykimo dienos vakare. Į kurį Lietuvos miestą ta mašina važiuoja, jau net neklausiau. Taigi, planas susidėliojo, bet kiek streso tai kainavo…

Po kelių valandų miego skubiai susiruošėme, ir štai 14 val. jau judame Kauno link, o po 1,5 val. Kaunas-Klaipėda trasoje pasikraunam į mikriuką, kurį vairuoja du paslaugūs vairuotojai, jau sekančios dienos ryte žadantys atvykti į Solingeną, kur mūsų jau laukia Warrick’o šeimininkas. Tačiau šįkart viskas kitaip – keliauju darganoje ir tamsoje viena su savo vipetuke, orai drėgni, sustojimuose lyja, šalta, vėjuota, ir kai pagaliau išauša rytas ir pamatau pažįstamus vakarų Vokietijos miestų pavadinimus ant virš kelio kabančių nuorodų, džiaugiuosi, kad bent pirma šios kelionės pusė tuoj baigsis. Ir štai mes jau Solingene, pažįstamu siauruku sunkiai jame telpantis

Belaukiant namo mus parvešinčio mikriuko p. Jurgenas pasiūlė padirbėti su savo jaunikliais, ir džiaugsmingai sutikau. Tačiau pasirodo, iš veido labai matosi, kaip buvau pavargusi :)

Belaukiant namo mus parvešinčio mikriuko p. Jurgenas pasiūlė padirbėti su savo jaunikliais, ir džiaugsmingai sutikau. Tačiau dabar matau, kad veidelis gerokai nukamuotas – o dar atgalinė kelionė prieš akis :)))

mikriukas nuveža tiesiogine prasme iki durų, kur mūsų jau laukia ponas Jurgenas. Kai išvydau jį, ateinantį prie vartų mūsų pasitikti – staiga supratau, kad vėl tai padariau, pasiekiau šį savo tikslą, esu čia su savo Krysia, ir vien jau tuo galima džiaugtis. O paskui viskas vyko taip sklandžiai, kad negalėjau patikėti – Krysia ir Warrick vienas kitam tikrai patiko, jokių keblumų nebuvo, ir jau po valandos turėjom “ką tik susituokusią“ porą.

Vakare, jau visiškai sutemus, atvažiavo namų link traukiantis mikriukas, kuriame laukė siurprizas – 8 keleivinėse vietose karaliauti turėjome tik aš ir vaikinukas, važiuojantis iš Olandijos. Krysiai buvo leista važiuoti viduje, kur ji patogiai įsikūrė savo guoliuke. Atsisveikinome su ponu Jurgenu ir pajudėjome namų link. Taip prasidėjo sunkiausia mano gyvenimo kelionė – su vieninteliu vairuotoju, vairavusių visą kelią nuo Anglijos iki Lietuvos vos su maždaug valandos “miego pertrauka“, su šalčiu mašinoje, kai nuolat bijojau, kad tik neperpustų Krysios, o pačios kojos batuose virto suledėjusiomis kaladėlėmis, su zigzaginiu važiavimu kažkokiais Lenkijos šunkeliais vietoje mokamos autostrados, su siaubinga baime, kad tas nemiegojęs vairuotojas užmigs prie vairo ir tai bus mano paskutinė kelionė, arba kad viena iš tais siaurais keliukais lekiančių furų numes mus nuo kelio. Išaušo rytas, praėjo diena, nusileido saulė, o kelionei vis nesimatė galo… Namo atvažiavome tik vėlai vakare, daugiau nei po 2 parų maratono Europos keliuose. Užtat ilsėtis sekančiom dienom buvo išties malonu!

Kodėl nutariau visą tai papasakoti? Tiesiog tam, kad išsklaidyti iliuziją, kad šunų veisimas ir konkretūs gimę šuniukai tera nerūpestingo laisvalaikio leidimo ar sėkmingo “verslo plano“ rezultatas. Kiekviena šuniukų vada aistringam veisėjui-selekcininkui yra svajonių, vilčių, planų, džiaugsmo, nusivylimo, vargo ir laimės įsikūnijimas. Konkrečių šuniukų gimimo istorija dažnai prasideda ne nuo kalės ir patino suporavimo, o gerokai anksčiau, ir kartais susideda ne vien iš malonaus laukimo ir džiaugsmo – dažnai tenka ilgai kovoti už savo svajones, o rimtam veisėjui jo namuose gimę mažyliai kaskart yra naujai išsipildžiusi svajonė. Kiekvieną kartą, kai naujieji šuniukų savininkai atvyksta išsivežti savo mažylio, ir dar tada, kai dėl to mažylio dar tariamasi – tai tolygu tam, tarsi pasiimtumėte sau dalelytę veisėjo gyvenimo, dalį jo svajonės, mažylį, kurio kūnelis ne tik gamtos sukurtas, bet tarsi neša savyje visas tas viltis ir jausmus, kuriuos paaukojo žmogus, labiausiai už bet ką pasaulyje norėjęs, kad šis mažas padarėlis ateitų į šį gyvenimą. Todėl šitokio šuniuko pirkimas – ne tiesiog pirkimo-pardavimo sandoris, o apsikeitimas žymiai brangesniais dvasiniais dalykais. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių, besiruošiančių įsigyti šuniuką, prisimintų tai ♥

Inga_Jankauskaite_f_2011_09_10-5

Mažoji Bella iš mūsų pirmos vados – saugi veisėjos rankose….

Reklama

Vienas komentaras “Kelionė(s) į Vokietiją, arba kaip “gaunasi“ šuniukai…

  1. Alma

    Puikus straipsnis. Dėkui autorei. Pasisakykime kuo daugiau šia tema, kad būtų kuo daugiau aiškumo mūsų “monkės biznyje“. 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s